BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaltės jausmas ir teisumas

Komentarai (11)

  1. Kaltė kažkaip sukuria atsakomybės iliuziją. Kai apkaltiname kitus- tarsi randame kas atsakingas už nesėkmę. Kai apkaltiname save- irgi prisimame atsakomybę. Gerai, jei kaltės jausmas tampa impulsu naujiems veiksmams. Bet dažniausiai prisipažinus kaltu jaučiamas pasitenkinimas, kad jau viską, ką reikėjo padarei: “taip, aš pats kaltas, ko jūs dar norite?”

  2. Taip, kaltės jausmas - vienas iš labiausiai žlugdančių.
    Sutikčiau su silentium, kad jei apsiimtume atsakomybę ne žodžiais, tai kaltės jausmas apskritai išnyktų.
    Viskas paprasta: jei padarėme kažką ne taip, reikia taisyti situaciją, o ne graužtis. Iš klaidos reikia mokytis ir jų nekartoti.
    Mūsų amžiaus bėda - atsakomybės trūkumas, todėl tiek daug kaltinimų ir kaltės jausmo.
    Atsakingas žmogus yra laisvas, kaip tai paradoksaliai beskambėtų, nes jis supranta savo veiksmų pasekmes ir nedaro to, kas pakenktų jam ar aplinkiniams.
    Geras straipsnis, prisiminiau, kaip ilgai teko darbuotis su savo kaltės jausmu..

  3. Norėčiau pradėti nuo pačios sąvokos. Ką mes vadiname kaltės jausmu? Ar tai toks pat jausmas, kaip ir džiaugsmas, meilė, liūdesys ir kiti natūralūs jausmas? Ne, “kaltės jausmas” nėra natūralus, duotas gamtos, jis išmokstamas. Iš tiesų tai ne jausmas, o jausmų mišrainė. Baimė, kad būsi nubaustas, išlikimo instinkto provokuojamas noras gintis, nerimas dėl to, kas atsitiks, nes iš tiesų nežinai, kuo tai pasibaigs…

    Gamtoje kaltės jausmo nėra, bet naminius gyvūnus išmokyti galima. Ką nors blogo padaręs ir baramas šuo nuleidžia ausis ir dūlina šalin nuo šeimininko. Jis iš anksto gali žinoti, kad bus baudžiamas, t.y. gali patirti kaltės jausmą (būsimos bausmės baimę).

    Kaltė ir atsakomybė nėra tas pats, nors kartais tos sąvokos painiojamos. Kaltės jausmas žino tik neigiamas pasekmes. Atsakomybė - platesnė sąvoka. Aš perku akcinės bendrovės akcijas ir pasidarau atsakingas už pasekmes. Ką tai reiškia? Jeigu įmonei nesiseks, tai bus namo nuostolis. Jeigu įmonei seksis, jos pelnas bus mano pelnas. Taigi atsakomybė prisiima ne tik neigiamas, bet ir teigiamas pasekmes.

    Kaltės jausmą labai nesunku išugdyti vergams, o atsakingi būna tik laisvi žmonės. Jeigu žmogus buvo priverstas atlikti draudžiamą veiksmą ir neturėjo kito pasirinkimo, jis net juridiškai nelaikomas atsakingu už tai ir civilizuoto teismo nėra teisiamas. Taigi jeigu žmogus nebuvo laisvas pasirinkti, jis nebuvo ir atsakingas. Antra vertus, kai kurie filosofai sako, kad žmogus iš prigimties visada laisvas ir atsakingas. Na, jeigu jis neturi kito pasirinkimo, tai neva gali pasirinkti mirtį… Bet tokią tezę tegu pirma įrodo patys filosofai. :)

    O kaltės jausmas - dresūros padarinys, kaltei apsisprendimo nereikia.

    Visgi reiktų skirti realią kaltę ir kaltės jausmą. Kaltė gali būti tikra. Tarkim, vairuodamas buvau neatsargus, atsitrenkiau į kito žmogaus automobilį ir jį sudaužiau. Visai natūralu, kad aš, būdamas laisvas ir atsakingas žmogus, savo paties sprendimu prisiimsiu kaltę ir atlyginsiu žalą.

    Tačiau kaltės jausmą galima patirti ir be realios kaltės. Tarkim, bažnyčia moko, kad visi žmonės, net kūdikiai, yra dėl kažko kalti nuo pat gimimo, nėra nei vieno nekalto, ir jei tave kas nors nuskriaudžia, tarkime, apiplėšia, tai tik dėl tavo kaltės. Žodžiu, jiems kalamas ir kalamas nebūtos kaltės jausmas. Taip vergai yra rengiami socialinei neteisybei, kuria labai rūpinasi ir kurią palaiko visos pasaulinės religijos. Socialinė neteisybė religijų pateikiama kaip “dieviško teisingumo” aktas, kuriam negalima priešintis.

    Štai kodėl bažnyčia nuolatos moko be jokio tikro reikalo muštis sau į krūtinę; aš kaltas, kaltas, kaltas…

    Taigi atsakingas (laisvas) žmogus neturėtų vengti tikros kaltės ir savo paties sprendimu prisiimti atsakomybę už pasekmes. Bet jokiu būdu nereikėtų susigyventi su kaltės jausmu. Ir kaltės, ir teisumo jausmai yra tik emociniai išgyvenimai, todėl labai svarbu suvokti realų pagrindą. Tik aiškiai suvokdamas savo veiksmus, suprasi jų pasekmes ir apsiginsi nuo netikrų, liguistų jausmų. Kaltės jausmas be realios kaltės - tai juk neurozė!

    Aš irgi esu turėjęs problemų su kaltės jausmu arba savigrauža ir niekam nepatariu susidėti su jūsų kaltintojais. Tegu jie graužia patys save!

  4. Sveiki:)

    silentium :) taip visiškai pritariu kaltės jausmas nemotyvuoja, jis pririša žmonės prie esamos situaijos ir skatina dar labaiu kaltinti ir būti kaltais, o tuo impulsu būna pasakymas “man tai nepatinka, su tuo nesitaikstysiu”- tai iš tikro skatina veikti, ir tikrai kaltė ir atsakomybė du skirtingi dalykai

    ruvi :) taip laisvas žmogus vengia kaltės jausmo, vadinasi vengia ir kenkti sau bei kitiems, o juk kaltės jausmas skatina daryti tą patį vėl ir vėl, sakyčiau kaltė ir atsakomybė yra visiškos priešpriešos. Na iškrapštyti kaltės jausmą tikrai sunkus uždavinys- bet atlygis ypatingai didelis :)

    Petrai :) Labai išsamiai viską aprašėte, ypatingai įdomus pastebėjimas apie vergus- jie juk nebemoka gyventi laisvėje ir prisidaro kvailysčių vos tik atsidūrę laisvėje (tokių yra ir šiandien, kurie negalėtų dirbti darbo jei jiems neparodo pirštu ar savarankiškai be žmonos/vyro priimti sprendimų). Dėl to mušimosi į krūtinę sakant “esu kaltas”- tai ypatingai skiepija kaltę. Dar yra pastebėta, kad kai žmogus atsisako jausti kalte visi išoriniai “teisėjai ir kaltintojai” kažkur pradingsta

  5. mell:

    o zmones aciu :) su savo pamastymais apie kalte jus padejot rasini parasyt

  6. Nenoriu būti įkyrus, bet dar sykį siūlau nesupainioti kaltės ir kaltės jausmo. Tarp jų yra toks pat skirtumas, kaip tarp pavojaus ir pavojau signalo. Būtų kvailystė važiuoti per miestą ir žaisti garsiniu pavojaus signalu, bet ne ką gudriau eiti keliu ir nekreipti dėmesio į pasigirdusį pavojaus signalą.

    Išvengti pavojaus signalo - tai dar nereiškia išvengti pavojaus. :)

  7. Sveiki

    mell :) džiugu, kad diskusijos padėjo prašyt rašinį

    Petrai :)
    Aš asmeniškai labiau linkęs vartoti žodį atsakomybė. Situacija: padarau kam nors bloga:
    1 Atveju jaučiuosi kaltas (tai man panašu į savigraužą ir savęs skandinimą butelyje).
    2 Atveju jaučiuosi( gal netgi reikėtu sakyti ne jaučiuosi otiesiog esu) atsakingas- taigi ieškau būdo kaip tą ištaisyti
    Taigi darau išvada žodis atsakomybė yra orientuotas į sprendimus (klaidų ištaisymą, žalos padengimą)

    O dabar kita situacija: vairuotojas mirtinai suvažinėja vaiką: kaip tai ištaisyti, niekaip? Juk galima tėvams duoti pinigų, bet tai jiems vaiko nesugrąžins
    bet… yra pavyzdžių, kai žmogus atėmęs gyvybę vienam sugrąžina keletui, pavyzdžiui eina dirbti gelbėtoju, gelbėja skęstančiuosius ir t.t.( t. y. jis jau supranta esąs atsakingas prieš patį Kūrėją, Dievą, Gamtą, kadangį atėmę jo kurinį) Klausimas- ar jis galėtų tai daryti jei jį būtų apėmusi savgrauža, jei skandintųsi butelyje?

    Bet taip supratau ką norėjote pasakyti: kuo skiriasi kaltė (atsakomybė) ir kaltės jausmas (savigrauža)

    Taip žinoma kartais žmogus tiesiog yra kaltas (atsakingas). Bet tuo labai manipuliuojama: bažnyčia ką tik gimusį nekrikštytą vaiką laiko kažkuo tai kaltu ir tik ypatingasis krikštas jam suteiks atleidimą nuo kažkokių mitinių nuodėmių

  8. Mindaugas:

    Papilstėte iš tuščio į kiaurą, o kaip atsikratyti kaltės jausmo taip ir neparašėte. Visame internete panašios blevyzgos, praktinių patarimų nėra. Jei tikrai nusikaltai ir jauti kaltės jausmą, kuris graužia iš vidaus ir trukdo gyventi - kaip jo atsikratyti?

  9. Būtent Mindaugai, visur pilna pasakojimų apie tai koks yra kaltės jausmas kaip jis veikia ir panašiai,bet nėra aprašyta metodų, kaip jo atsikratyti, ne išimtis ir mano straipsnis. Kodėl? Nes mintys eina pirmiau veiksmo, t.y. jei mes pilnai suvokiame priežastis kodėl atsiranda kaltės jausmas, jo nelogiškumą, vadinasi keičiasi mūsų požiūris, o kai pasikeičia požiūris net nepastebime, kaip pradedame keisti savo elgesį. Visai neatsitiktinai yra sakoma “Žinojimas išlaisvina”. Jei apie jūsų kaltumą jums pasakoja aplinkiniai, labai gali būti kad tai tiesiog primetamas kaltės jausmas (nes juk logiškai galvojant, mes ir patys neretai mėgstame būti teisėjais), taigi tokiu atveju kai mes pakeliame galvą, nekreipiame dėmesio į kaltintojus, atikertame- taip pašalinamas kaltės jausmas. Bet jei viduje jaučiames atsakingi už tai kad kažką padarėme (žodis kalti nelabai tinka), jei mums širdyje kažkas sukirbėjo vadinasi turime taisyti situaciją- atsiprašyti, atlyginti skriaudą ( o žinau tai taip sunku), ir jei neatsiprašome likimas siunčia ženklus- graužatį, kad susisgribtume kas negerai. O jei nėra galimybės atsiparšyti, atlyginti žalą, žmogus nepriima atsiprašymo, ar su juo nėra kaip susisiekti? Greičiausiai tokiu atveju bus du keliai- įbristi į gilų kaltės liūną murkdantis alkoholyje ir liūdnai baigti dienas, arba suimti save į nagus ir nuolat galvoti apie tą žmogų, kaip jis dabar jaučiasi, ar jam viskas gerai, galvoti apie savo jausmus, ir tai jau nebe tos kančios dėl kentėjimo, tai jau kančios kurios moko, gydo ir keičia. Jei pasirenkame antrą variantą kagi galime save pasveikinti- mes ilgame, tvirtame kelyje, galvodami apie tai nuolat, apie taip kaip jaučiasi kitas mes atsisakome savo ego, nuo mūsų tiesiog nukrinta dauguma ydų: reikšmingumas, tobulybės siekis, pinigų troškimas, išdidumas ir t.t. Ir netgi jei tas žmogus vėliau mums atleidžia, mums ypatingai brangūs liks tie laikai, kai gydėmės savo sielą- būtent tada vyko tikrasisi tobulėjimas…

  10. Beje galvojimas apie kitų žmonių jausmus yra viena iš geriausių terapijos formų. Prie savo sielą besigydančio žmogaus tiesiog nustoja lipti įvairios bėdos, jis labiau pajaučia kas vyksta aplink, įgauna lyg trečiąją akį

  11. Ronija:

    Manau,jog kito žmogaus atleidimas man už padarytą skriaudą nepanaikina kaltės jausmo.Kiekvienas geranoriškas ,kultūringas žmogus pasakys”Atleidžiu”,bet tik aš pats,išanalizavęs savo poelgius ar veiksmus,buvusias aplinkybes,galiu suvokti ,kaip tai atsitiko,ir kodėl atsitiko.Ir koks aš esu žmogus.O kad nuskriaustasis man pasakys”Nesikrimsk,aš tau atleidžiu”,man nuo to lengviau nepasidarys.Na,gal šiek tiek…Tik kai aš sąmoningai suvoksiu,ką padariau,ir kodėl,ir kad dabar net neįsivaizduoju savęs taip niekingai elgiantis,tada pats sau ir atleisiu.Tada ir nekankina kaltės jausmas,nes tu esi jau visai kitas žmogus.Ir tau ne taip ir svarbu,ką mano ar galvoja tas ar kitas tavo nuskriaustasis.Juk jų jau ir gyvųjų tarpe gali nebūti…Tai tiek.Labai jau paprasta būtų nueiti ir pasakyti”Atleisk”.Arba kunigui išpažinti nuodėmes,o tas pasiūlytų sukalbėti tris “Sveikamarijas”…

Rašyti komentarą