BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jums Reikia interneto svetainės?

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2013-11-13 22:11

1. Kreipkitės:

Mobiliuoju- 860040020 (galima ir sms, tinklas Tele2- Pildyk)

Elektroniniu paštu- i-svetaines@hush.com

Skype- i-svetaines

Daugiau informacijos- www.i-svetaines.lt

2. Aptarsime:

Kokios svetainės JŪS norite?

Kokią edžiagą norite talpinti į savo svetainę?

3. Sukursiu Jums interneto svetainę.

Užregistruosiu domeną ir hostingą;

Įdiegsiu į hostingo serverius interneto svetainės šabloną ir suderinsiu būsimos Jūsų svetainės išvaizdą;

Sukelsiu medžiagą į Jūsų svetainę.

4. Mokėsite tik tada kai svetainė bus sukurta.

Pavedimu į SEB banką arba grynaisiais;

Prireikus išrašysiu kvitą arba sąskaitą faktūrą.

Rodyk draugams

Išsikeliu

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2011-07-24 21:40

Sveiki nuo šiol mano įrašus rasite šiuo adresu:

http://livingtheintelligentway.blogspot.com/

RSS prenumerata: http://livingtheintelligentway.blogspot.com/feeds/posts/default

Rodyk draugams

Gebėjimas džiaugtis, atradimo laimė ir procesualizmas

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2011-05-04 23:54

Smagios akimirkos kai jaučiamės esantys savo vietoje ir laiku, darome ką geriauiai mokame ir svarbiausia mėgaujamės procesu. Tuomet atrodo lyg esame atsidurę kažkokiame kitame pasaulyje: laikas teka visiškai kitaip, jaučiame neregėtą tvirtumą po kojomis, daug giliau galime įžvelgti aplinką.

Ir šitokia būsena yra natūrali sveiko žmogaus būsena.

Tačiau šiuolaikinė sistema mus moko visiškai kitaip gyventi: skubame nuo ryto iki vakaro, konkuruojame visur ir visada, plėšomės, neriamės iš kailio.

Paklauskime skubančio žmogaus ką jis mano apie gyvenimą: jis greičiausiai mano jog yra jį išnaršęs kiaurai ir išilgai ir žino kone viską apie gyvenimą. Argi ne todėl žmones apima depresija- todėl kad jiems nusibodo viskas- jie lyg ir žino kone viską… Tačiau skubėdami ir lėkdami praleidžiame daug detalių, labai svarbių detalių.

Kaip kartais elgiamasi: suskamba žadintuvas, pašokame iš lovos, skubiai išsivalome dantis, prabraukiame veidą vandeniu, grūste susigradame maistą į burną ir lekiame įdarbą- mat išsikėlėme svarbiausią tikslą nepavėluoti.

Tačiau vertėtų prisiminti: SVARBIAUSIA YRA TAI KĄ DAROME ŠIĄ AKIMIRKĄ.

Jei valgome- vadinasi tai svarbu: turime lėtai po truputį valgyti ir jausti skonį.

Jei prausiamės tai svarbu- turime pajausti kiekvieną vandens lašelį ant savo kūno.

Jei einame į parduotuvę- pastebėkime krentantį gatvės medžio lapą.

Kelionė į darbą, mokyklą ar gamtą mums turėtų būti ne vykimas iš taško a į tašką b, bet kelionė lėtai stebint aplinką ir pasimėgaujant sužalaivusiu medžiu, krentačiu lapu ir t.t.

Mes esame niekur kitur, kaip tik čia ir dabar, todėl tai ką darome dabar yra ypatingai svarbu. Jei žiūrime pro langą į krentančias snaiges tai irgi svarbu.

Laimę ir džiaugsmą mums suteikia ne pasiektas tikslas, bet ėjimas į jį- procesas. Todėl atrodytų nereikšmingus dalykus- darykime lėtai, po truputį. Nes tiek kalbėti viešai, tiek pasivaikščioti gamtoje yra vienodai svarbūs dalykai.

Mes esame spaudžiami aplinkos neatsilikti nuo standartų: skubėti, lenktyniauti, vaikytis madų, pažinti naujas technologijas. Tačiau ar netampame robotais kai eidami į darbą galvojame apie tai ką dirbsime, eidami iš jo galvojame ką valgysime, valgydami galvojame ką žiūrėsime per televizorių.

Atsibuskime mes esame čia ir dabar.

Būdami čia ir dabar galime išmokti giliai jausti, toleriagiškai mąstyti ir kokybiškai matyti kas vyksta aplink.

Iš praeities turime ištraukti ir nuolat prisiminti geras akimirkas, ateityje- matyti didžiules galimybes, o dabar turime būti veikti , jausti, gyventi.

Rodyk draugams

Informcija naikina, infomaija i kuria (tęsinys)

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2011-03-28 00:02

Patarimai- visi esame pstebėję, jog patarimai būna nudingi tik tada, jei mes jų patys prašome, ir kad žmonės dalinantys patarimus nėra labai mėgiami. Dar vienas dalykas- svarbiausią informaciją nugirstame lyg tarp kitko- kažkas papasakojo kokį juokelį- o mums įstrigo kažkuri pasakojimo dalis. Problemos sprendimą mums pasufleravo dviejų nepažįstamųjų pokalbis ir t.t. Penkta taisyklė- svarbiausia informacija dažnai pasakoma lyg tarp kitko.

Tai tiesiog yra. Dažnai skirstoma- tai pozityvi, tai negatyvi informacija. Tačiau informacija nėra nei gera, nei bloga- ji tiesiog yra. Kai mes žinome kaip yra ir jei mums tai nepatinka, es tiesiog veikiame ir darome, kad tai nepasikartotų. Šesta taisyklė- informaciją visada reikia priimti. Tačiau yra ir išimtis- nuo kai kurios inomacijos (tv, radijo žinių ir panšiai) tiesiog būtina atsiriboti.

Informacija nuo kurios būtina atsiriboti. Kartais mums sakoma : “Tau nepvyks, nevark” ir panašiai. Tačiau jei paklausi to žmogaus “O ką daryti kitaip, kad pavyktų, ar turi geresnių varintų”- tai šis neturi ką pasiūlyti. Tai yra bevertės informacijos pavyzdys. Arba žinių metu rodomi įvykdyti nusikaltimai ir kt. Paklauskime savęs ką galime padaryti, kad būtų kitaip, jei nieko tuomet- ši informacija mums tieiog yra nereikalingas balastas. Išgirdę ką nors paklauskime savęs: “ko galiu iš to pasimokyti, kaip tai gali padėti man ir kitiems, ar tai apsaugos mane ar kitus nuo galimų problemų, ar ši informacija padės spręsti problemas”, jei į nė vieną iš šių klausimų nėra atsakymo- vadinasi susidūrėme su beverte informacija. Septinta taisyklė- informacija turi turėti kryptį, būti naudinga (net jei ji mums nemaloni- tačiau parodo ką daryti kitaip).

Informacija išlaisvina. Gyvenimas atrodo pilnas dilemų, nesusipratimų ir įvairiausių kuriozų. Kartais nesuprantama kodėl žmogus kuris nesugebėjo įsisavinti mokyklos ar universiteto teikiamų žinių- ima ir kuria atrodytų neįmanomus dalykus? Kodėl vieni pergyvena ir gauna tik minimalius rezultatus, o kiti atrodytų eina vėjavaikiškai per gyvenimą ir skina skaniausius jo vaisius.?Kodėl vienas viską darydamas juokais ir pokštaudamas gauna tobulą rezultatą? Kodėl žmonės kovodami su problema ir spausdami aplinkybes tik dar labiau įsisiuka į bėdas? Kodėl religijos yra įvairiausių žiaurumų priežastis.? Kodėl žmogus laisvai mąstydamas ir į viską žiūrėdmas kritiškai tampa daug geresnis? Kodėl žmogus neturėdmas viršiniko ir kontroliuotojo pats išmoksta kur kas geriau valdyti savo gyvenimą? Ir dar daug tų kodėl? iškyla. Bet užtenka pamatyti visumą, išsilaisvinti iš dogmų, nustoti sekti kitais ir pamatai, kad gyventi yra lengva, o pats gyvenimas yra gražus. Todėl tik žinojimas išlaisvina žmogų.

Rodyk draugams

Informacija naikina, informacija ir kuria (pradžia)

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2011-03-14 08:00

Kiekvienas esame įpratę viską matuoti atliktais darbais veiksmais ir kitais apčiuopiamais dalykais, tačiau visa ko pradžia yra mintis. Ir tik dabar prasidėjus informaciniam amžiui galime iš vis daugiau žmonių išgirsti: “Informacija išlaisvina”, “Kas turi informaciją (pinigai ar turtas yra tik pasekmė) tas ir valdo”.

Bet juk informacijos visur pilna, eik ir semkis. Tame ir problema, kad ta informacija (tv žinios, laikraščiai, mokslas) labai dažnai yra tik mozaika, kratinys ir panašiai. Tokių žinių priėmimas tik atitolina nuo bendro suvokimo kas vyksta.

Taigi kokiais pagrindiniais metodais visos didžiosios informavimo priemonės švelniai tariant laiko nuošalyje žmones nuo iš tikro reikalingos informacijos:

Nuo gamtos nukopijuotas dualizmas. Gamtoje viskas dualu: diena-naktis, lietus-sausra, potvyniai- atoslūgiai ir t.t. O ką padarė žmonės įmitavo dualumą- susiskirstė save į krikščionis ir musulmonus, kairiuosius ir dešiniuosius. Bet juk prigimties neapgausi- dėsniai visiems vienodi- liberalui ar socialistui. Gamta mus mato kaip vieną rūšį- žmones, ir dėsniai mums vienodi. Tai štai pavyzdys: vyksta radijo laida, du skirtingų interesų turintys žmonės diskutuoja tarkim apie kelių remontą, vienas sako reikia lopyti, kitas sako reikia tiesti naujas dangas. Bet ištikro tai tik jų skirtingi interesai ir čia nėra nieko apie tai kaip padaryti geriau- visa tai tik interesai. Todėl suformuosiu pirmąją taisyklę apie informaciją: kur susiduria du skirtingi požiūriai, tiesa būna kažkur nuošalyje, bet nei pas vieną iš jų.

Daugumai priskiriamos galios- manoma, kad jei dauguma nusprendė- vadinasi jie teisūs. Bet ar ištikro dauguma turi tas galias. Kiekvienoje šalyje yra valdžia, vienur diktatūra, kitur išrenkama, bet faktas tas, kad po rinkimų sprendimų galia perduodama labai mažam žmonių ratui. O kaip su rinka, prekėmis? Dažnai teigiama, jog paklausa formuoja pasiūlą. Tačiau reklamos specialistai jau atvirai tvirtina, kad žmonių poreikiai yra formuojami. Iš čia gaunasi antroji taisyklė: Dauguma dažniausiai neteisi. Žinoma tai skamba labai arogantiškai ir žmogui tai sunku priimti: “na kaip čia dabar- taigi visi daro vadinasi žino”. Tačiau užtenka prisiminti, jog labai maža dalis žmonių priima sprendimus, kurie įtakoja daugumą, vadinasi toji dauguma labai dažnai gali būti tiesiog vedžiojama už nosies.

Mitai apie negatyvizmą ir pozityvizmą. Manoma jog jei ignoruosi tai kas nemalonu ir nepriimtina- tai išvengsi pesimizmo ir patapsi optimistu. Kaip dažnai girdime: nesigilink į tai, tai tamsi tiesa ir pan. Tačiau jei mes bent trupučiu suvokiame tų negerovių priežastis, vadinasi matome ir sprendimą. Taigi nemalonios tiesos ignoravimas nėra optimizmas. Trečia taisyklė: Tikrasis optimizmas yra pamatyti problemą iš visų kampų, pamatyti jos priežastis, o tada jau tampa aišku- “kiekvienoje problemoje- jau paslėptas jos sprendimas, tereikia tik atrasti”-manau tai ir yra tikrasis optimizmas.

Per kokios spalvos stiklus žvelgiame į informaciją. Palyginkime kompiuterį ir žmogų- kompiuteris turi kietąjį diską į kurį idiegiama operacinė sistema, nuo to kokia operacinė sistema įdiegta priklausys tai ar galėsime diegti tam tikras programas. O žmogaus smegenys- nuo to kokia pasaulėžiūra, religinės ir politinės pažiūros suformuotos žmogui priklausys tai kiek žmogus bus savarankiškas ir atsparus manipuliacijoms. Ir štai čia žmogus prieš kompiuterį turi viena stiprų pranašumą- sąmonę. Prabudusi sąmonė gali koreguoti žmogaus pasaulėžiūrą ir nuostatas. Ketvirta taisyklė- kaip reaguojame į informaciją priklauso nuo to kokią turime pasaulėžiūrą.

Rodyk draugams

Mintys

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2011-03-09 13:22

Surinkau šiek tiek minčių kurios padeda, kai sunku, kai ribojame save mąstymu, štai jos:

Alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga neegzistuoja- yra tik begalinė transformacija, transformuojamės mes patys, gamta ir viskas, kas mus supa, mirtis taip pat yra tik transformacija.

Būk ištikimas sau. Dėl to jog galbūt pagal kažkokias taisykles buvome neteisūs- tai dar nereiškia, kad turime išduoti save. Galime išduoti (pakeisti) savo gyvenimo būdą, savo nuostatas, požiūrį į aplinką, bet išduoti (parduoti savo sielą) jokiu būdu.

Užduotis. Kiekvienas turime savo specialią užduotį šioje žemėje, ir tik vykdydami ją mes jaučiamės stiprūs, pasitikintys savimi, mėgiami. Ši užduotis- tai mūsų svajonių įgyvendinimas.

Gera ir bloga. Tradiciškai manoma, jog gyvenimas nėra vien tik geras arba blogas, baltas arba juodas. Tačiau jis yra visada įdomus. Taip gyvenimas yra nuolatinė kaita, bet tai dar nereiškia, kad po sąlyginai gero tarpsnio seks blogas. Tarkim žmogus dirbo sunkų darbą daug uždirbo: jam buvo gerai- tačiau dabar jis pradėjo gautį įvarių pasiūlymų apie lengvesnį ir geriau apmokamą darbą- kas nutinka- protas veikiamas programos jog: “visada taip gerai nebus” pradeda ieškoti kas čia netaip, turbūt laukia sunkusis tarpsnis- o tai yra tik mąstymo padarinys. Galų gale “gerai arba blogai” yra tik normų rinkinys pagal, kurias “privalo” gyventi “normalus” žmogus. Tačiau tai kas yra mums patiems gera būsena- tai turi tapti nuolatine ir įprastine mūsų gyvenimo dalimi.

Dėkingumas. Kodėl visur akcentuojama, jog nereikia tikėtis dėkingumo už mūsų gerus darbus? Tūrbūt todėl, kad viską ką darome, netgi tai ką darome kitiems tai yra mūsų pačių interesas. Pagalvokime- kaip įtariai žiūrime į žmones, kurie sako aš tau norėjau tik gero. Jie gi mums darydami gerą mato viską tik per savo mąstymo prizmę. Tai kas jiems gera- dar nereiškia, kad ir mums gera. Tačiau yra ir kitas atvejis- žmonės, kurie tiesiog daro gera kitiems pagal savo supratimą ir net nesitiki jokio dėkingumo ir… įdomiausia, kad būtent jie susilaukia didžiausio dėkingumo. Galų gale iš širdies darydami gera, mes susigrąžiname dar daugiau to gero- taigi tai mūsų interesas.

Dėsniai. Yra visuomenės, normos, taisyklės, dėsniai kurie mus moko kaip gyventi. Yra ir kiti universalūs dėsniai, kuri nebrukami, negrūdami į galvas, tiesiog jei jų nesilaikai tave užpuola įvairiausi nemalonumai, jei juos supranti ir laikaisi- gyveni harmonijoje. Jei nesilaikysi visuomenės dėsnių- tu tik nepritapsi visuomenėje, jei nesilaikysi universalių dėsnių- tu neišbrisi iš nesėkmių liūno. Problema ta, kad visuomenės ir universalūs dėsniai dažnai susikerta: trumpalaikėje perspektyvoje dažnai laimi visuomeniniai dėsniai, ilgalaikėje perspektyvoje- atsiranda ir žlunga naujos santvarkos, visuomeninės, politinės ir kitokios sistemos, o kas vyksta su gamta? Gamta keičia savo formas, transformuojasi, tačiau jos universalūs dėsniai išlieka visada. Taip buvo, yra ir visada bus.

Kūrėjas visada laimi. Pagalvokime kodėl žmonės visada veržiasi turėti savo privačią erdvę, savo taisykles ir t.t. Juk tai jiems užtikrina ne laikiną, bet nuolatinę laimę. Paimkime kaip pavyzdį dalyvavimą loterijoje: kažkam pasisekė (laimėjo milijoną), daugumai galbūt nepasisekė, tačiau didžiausias laimėtojas čia yra loterijos rengėjas- jis visada užtikrintai laimi savo dalį- kadangi jis yra loterijos kūrėjas.

Supratimo lygiai. Ta pati frazė, tie patys žodžiai skirtingiems žmonėms reiškia visai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui frazė: “Rinkimus laimėjo tas ir tas”- nusivylęs žmogus reaguos: “Ir vėl tie melagiai laimėjo”, kitos partijos atstovas “kaip jiems tai pavyko, noriu sužinot ir pritaikyt”, atsiribojęs žmogus: “tai jų žaidimas, man tai nei trukdo, nei padeda, galbūt mano gyvenimas daug įdomesnis nei tai”. Kalbant apie supratimą įdomumas yra tame, kad mes galime vaikčioti tarp tų lygių, ir į tai ką regavome vienaip anksčiau, į tą patį galime reaguoti kiatip dabar, dar kitaip ateityje ir t.t.

Pardoksas. Sakoma, kad riboti yra tik materialūs dalykai, o štai protas ir mintys gali klajoti be ribų. Tačiau visi materialūs vaisiai tai proto ir minčių kurinys. Vadinasi absoliučiai viskas yra be ribų…

Rodyk draugams

Graži žiema (nuotraukos)

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2011-02-17 08:00

Ledo karalystė

Saulė miškas ir ledas

Saulutė pakibusi medžiuose

Saulutės užuomina apie artėjantį pavasarį

Rodyk draugams

Tiesa ir jos ieškojimas

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2011-01-12 08:00

Tiesa- toks atrodytų paprastas dalykas, aiškiai apibrėžiamas ir suprantamas. Ir visgi ar tikrai suvokiame, kas yra ta tikroji tiesa? Norint išsiaiškinti pravartu pažvelgti į stereotpus apie tiesą:

1. “Vienos teisybės nebūna, būna jo (jos), mano ir dar kitų žmonių atskiros teisybės”- tačiau tiesa yra viena , o tai ką mes laikome- tavo ir mano teisybe- tai tėra tavo ir mano požiūrių skirtumai.

2. “Už teisybę reikia kovoti”- tai lyg pasakymas “melas vardan tiesos” arba “karas vardan taikos”. Jei tiesa dominuotų tai turbūt nebeliktų ir karų, todėl kovojimas yra visiška tiesos priešingybė.

3. “Tiesą reikia įrodinėti”- tiesą galima pažinti, skleisti, bet tik ne įrodinėti- įrodinėjimas neturi nieko bendra su tiesa. Įrodinėjimas yra primetimas, o kas primetama dažniausiai,o gal net ir visada būna melas.

Taigi kas yra tiesa? Ar tai tiesa apie kitus žmones, tam , kad parodyti jų trūkumus- maždaug: “Aš žinau, kad tu susitikinėji su tuo ir anuo”, “Žinau kam į kišenę nubyra už tai ir tai”, “žinau koks tu iš tikro- šioks toks ir anoks”. Bet tai apibrėžia labai siaurą faktų erdvę, tai kad žmogus šioks toks ir anoks tepasako tik tai kokioje aplinkoje jis gyveno ar tebegyvena, kad ta aplinka suformavo didžiąją dalį jo įpročių ir, kad primindami jam apie tai mes taip pat prisidedame prie jo “blogumo”. Kiek iš tokios “tiesos” naudos mums visiems, kaip su šitokia “tiesa” mes galime tobulėti?

O juk tiesos pakirtis išlaisvinti mus, tobulėti, augti dvasiškai ir kurti. Tačiau yra viena ir tikra tiesa, galbūt skirtingai suprantama ir apibrėžiama, tačiau jos paskirtis susiveda į tai, kad nurodyti mūsų prigimtį, mūsų kelią šiame gyvenime ir vesti per jį tam, kad kurtume ir augtume, tam, kad būtume reikalingi kitiems, o kiti būtų reikalingi mums, tam, kad pajustume begalinį bendrumo jausmą su kitais žmonėmis, tam, kad būtume kūrėjais.

Mitas apie daugybę tiesų tikriausiai atsirado todėl, kad augdami dvasiškai mes vis patiriame naujus tiesos atspalvius, ir tai yra labai gerai- Kūrėjas, Dievas, Gamta ar Visata (kaip kam patogiau) pasirūpino, kad mes nestovėtume vietoje ir patyrę vieną tiesos pliupsnį neužsnūstume o vis ieškotume, kurtume ir patirtume- būtent potyriai yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Tiesos ieškojimas yra savo paskirties šioje žemėje ieškojimas.

Kurti, dalintis, augti, atsinaujinti- tokia yra tiesa apie mūsų ir apskritai visko prigimtį.

Rodyk draugams

Kaltės jausmas ir teisumas

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2011-01-03 08:00

Kai kurie įsišakniję stereotipai apie kaltės jausmą:

1. Jei suklydai vadinasi esi kaltas- tai didžiausias melas. Klysti žmogiška ir klaidą ištaisyti padės tik suvokimas, o kaltės jausmas deja tik pririša žmogų prie savigraužos, bet jokiu būdu nesprendžia problemos.

2. Kažkas visada turi būti kaltas- tiksliau tai ieškojimas kaltų, bandymas užglaistyti savo klaidas kitų sąskaita (kaltų ieškotojai neretai patys kenčia nuo kaltės jausmo). Žmonės užsiimantys atpirkimo ožio paieškomis nuoširdžiai žaidžia žaidimą- “teisėjas ir kaltinamasis”.

3. Manymas, kad prisiėmus kaltę žmogus tampa geresnis (tai praktikuojama religijoje)- tačiau prisiėmęs kaltę žmogus pasiryžęs tampytis su savimi kryžių ir “buksuoti” vietoje- t.y. nespręsti problemos ir nuolat kankinti save.

4. Kentėjimas ir kaltė- išlaisvins tave ir suteiks mitinę laimę ateityje (po mirties)  (vėlgi religija)- bet kokia yra realybė? Pagalvokim: kare dalyvavęs žmogus sunkiai prisitaiko gyventi taikiame gyvenime- jį traukte traukia vėl į karą; kalinys išėjęs į laisvę trumpam pasidžiaugia, bet po to daro lyg tyčia viską, kad vėl grįžtų už grotų; moteris nekentusi savo girtuoklio tėvo susiranda ne mažesnį girtuoklį vyrą; vyras nemėgęs savo valdingos motinos susiranda ne mažiau valdingesnę žmoną. Taigi kas nutiks su žmogumi įpratusiu jausti kaltę ir savigraužą? Mūsų praeitis formuoja mūsų ateitį, tačiau visada įmanoma susikurti didįjį poslinkį, pasikeitimą- tai įvyksta iš didelio noro, padidėjusio sąmoningumo. Taip mes esame kūrėjai ir galime pajudinti tikrai didelius dalykus.

Kaip kaltės jausmas įsiskverbia į mūsų gyvenimą?

Žinoma pirmiausia tai įvyksta per artimiausius žmones (tėvus, globėjus, vyresnius brolius, seseris)- jie mums nupiešia “pasaulio vaizdą”. Lyg ir norėtume juos kaltinti už tai- bet vėlgi- “kaltinti”- tai neracionalu, nelogiška ir niekam nenaudinga. Tiesiog tai grandininis procesas- tėvus taip auklėjo jų tėvai ir seneliai ir t.t. Bet ar tai reiškia kad beviltiška šį ratą pasukti į kitą pusę? Į pagalbą ateina garsioji frazė “pradėk nuo savęs”, bet ji sako, kad reikia keistis- keisti savo prigimtį- nes esą dabar mes esame nevykėliai o pasikeitę būtume kitokie- ir vėlgi peršamas kaltojo sindromas, todėl pavadinčiau tai “pradėk dėl savęs”. Keista tačiau savimylos moka būti ir altruistais- mylėdami save jie išmoksta mylėti ir kitus.

Išorinis ir vidinis kaltės jausmas

Išorinis- tai kitų žmonių mums primetamas kaltės jausmas;

Vidinis susiformuoja dėka išorinio, kai mus nuolat kaltina, vėliau įprantame jaustis kalti dėl to jog kažkam nesiseka, kažkas liūdi šalia mūsų, nors dėl to mūsų niekas ir nekaltina.

Kaltintojo sindromas

Kaltintojas- žmogus įpratęs nuolat ieškoti kaltų ir taip pridengti kažkada patirtą savo kaltės jausmą. Mums gali atrodyti, kad jis ieško teisingumo ir yra geras, tačiau ištikro norintis tiesos žmogus, matydamas, kad padarėme kažką netaip iš pradžių pasigilins kodėl taip pasielgėme ir tik po to mums lyg pastebėjimą išreikš tai ką darome negero ir kaip tai galėtume pakeisti. Tuo tarpu kaltintojui nereikia jokios tiesos- jam reikia tik, kad pasijustume kalti. Tai lyg savotiškas vampyrizmas- niekada neleiskime sau pasijusti kaltais. Jei padarėme klaidą ištaisykime ją- bet jokiu būdu nesijauskime kalti.

Kaip išgyvendinsime kaltės jausmą? Žinoma pripildydami savo mintis teisumo jausmu.

Esame įpratę jausti, kad “kažkaip nepatogu” pasitikėti savimi, atrodyti geresniu už kitus, iššokti aukščiau. Manoma, kad žmonės nejaučiantys kaltės jausmo yra amoralūs, įžūlūs ir kenkia kitiems. Tačiau palyginkime, kas daugiau pridaro bėdos ar jaučiantis kaltę, nevykėlio sindromą ar savimi pasitikintis, kupinas vidinio teisumo jausmo žmogus. Pirmasis yra lyg mažas vaikas reikalaujantis visų dėmesio ir siurbiantis energiją, buksuojantis vietoje, laukiantis kol kas nors jo pagailės. Antrasis yra drąsiai žengiantis per gyvenimą, pasitikintis savo jėgomis- taigi jis sukuria ir duoda daugiau negu suvartoja ir paima.

Teisumo jausmas- tai jokiu būdu ne kitų kaltinimas. Teisumo jausmas- tai savo vertės suvokimas ir vidinė stiprybė. Turime džiaugtis savimi ir mylėti save.

O kokia jūsų nuomonė apie tai?

Rodyk draugams

Sėkmingas pokytis gyvenime

Parašė valdaukuriuzaidziu | 2010-11-09 08:00

Dažnos tokios situacijos kai sakome: “Nuo rytojaus nebedarysiu to ar ano”, bet žinoma ir toliau taip darome. Tačiau kiekvieno iš mūsų gyvenime būdavo tokių atvėjų, kai atsisakydavome ko nors be jokių abejonių, nors prieš tai nebūtume atsisakę- tokiu atveju mes patirdavome “priėjimo prie liepto galo situaciją” ir mums nereikėdavo savęs įtikinėti ar prisivertinėti.

Taigi, kuo remiasi sėkmingas pokytis gyvenime (arba, kaip aš mėgstu sakyti grižimas į tikrąji save)?

Tai galėtų būti tokia seka:

-situacijos kurioje esame inventorizavimas;

-visų nereikalingų dalykų (žalingų įpročių ir t.t.) pašalinimas iš savo gyvenimo;

- atsiradusios tuštumos dėl žalingų įpročių pašalinimo užpildymas;

-kitokio gyvenimo vizijos susikūrimas;

- savo susikurtų koncepcijų įtvirtinimas ir įgyvendinimas.

Kodėl reikalingas esamos situacijos inventorizavimas? Todėl, kad laukdami kol prieisime liepto galą, kartais iš jo galime ir nebegrįžti. Be iki tol kol prieiname liepto galą mes neturime ryžto pokyčiui, kadangi esame užtemdę savo protą pasiteisinimais ir iš išorės primestomis netikromis išmintimis- tokiomis, kaip kad “Saikingas alkoholio vartojimas nekenkia” arba vyrų mušamos moterys “mėgsta” taikstytis su tuo sakydamos: “jei muša-vadinasi myli”- bet juk tai beprotybė, kaip ir pasakymas “karas dėl taikos”.

Taigi inventorizuodami savo esamą situaciją mes ištraukiame į paviršių net mažiausias smulkmenas, kurios mums nepatinka dabartiniame mūsų gyvenime. Svarbiausia neskubėti per greitai mesti žalingo įpročio- pirma reikia rasti  bent kelias, o dar geriau keliolika priežasčių, kodėl mums nepatinka tas įprotis. Čia svarbu išnarstyti “po kaulelį” viską.

Inventorizavimą turime tęsti iki tokio lygio, kol pradęsime šlykštėtis savo žalingais įpročiais. Ir tada męsti žalingą įprotį mums bus tas pats, kaip išmesti saldainio popierėlį į šiukšlinę.

Išmetę žalingą įprotį iš gyvenimo galime pajusti tuštumą viduje- kadangi anksčiau linksmybės siejosi su alkoholiu, o atsipalaidavimas- su cigarete.

Štai čia galime pritaikyti tuštumos užpildymą- tai lyg dvigubas laimėjimas- mes ne tik metame, bet dar ir užpildome kažkuo geru. Pavyzdžiui atsisakome televizijos spoksojimo- užpildykime tą informacijos “trūkumą”- sąmoningumo plėtimu atitinkamų knygų, filmų ir informacijos internete ieškojimu.

Taigi inventorizavome, metėme, užpildėme, bet dar nesusigyvenome su nauju gyvenimo būdu. Dabar reikalinga vizija arba svajonė- kas mes būsime, kur nueisime. Tvirta vizija arba svajonė padeda mums išsilaikyti naujame gyvenimo kelyje.

Po to mus gali aplankyti mintys, kad neva “Anksčiau ar vėlaiu prie žalingo įpročio grįžtama” arba “gyvenimas yra juodo ir balto kratinys ir panašiai”- tai yra netikros išmintys arba žaligos koncpepcijos.

Bet geras dalykas yra tas, kad koncepcijas galime patys susikurti ir įtvirtinti. Koncepcija yra tarsi nenuginčijamas teiginys yra taip ir ne kitaip. Tačiau mes galime priversti koncepcijas dirbti mums. Įtvirtinkime pozityvias nuostatas apie savo asmeninį gyvenimą, pinigus ir turtą, santykius ir t.t. Labai išsamiai apie apie asmeninių koncepcijų įtvirtinimą yra aprašyta Povilo Panavo  Asmeninio tobulėjimo bloge - straipsnyje Laiko valdymas II- gyvenimo konstitucija

Rodyk draugams